Mes dažnai galvojame, kad pasaulį matome tokį, koks jis yra. Tačiau tiesa yra kur kas gilesnė – pasaulį mes matome tokius, kokie esame patys savo viduje. Žmogaus vidinė būsena tampa tarsi filtru, per kurį jis žvelgia į gyvenimą, į kitus žmones, į situacijas ir net į pačią realybę. Todėl du žmonės gali stovėti toje pačioje vietoje, matyti tą pačią situaciją, bet jausti ir suvokti ją visiškai skirtingai.
Džiaugsmingas žmogus matys džiaugsmą net mažuose dalykuose. Jam gyvenimas taps pilnas stebuklų, šviesos, dėkingumo ir grožio. Net sunkumai jam taps pamokomis, o ne bausmėmis. Tuo tarpu žmogus, kurio vidus pilnas pykčio, nusivylimo ar kartėlio, visur pastebės tik tai, kas bloga. Jis matys kitų netobulumus, pyktį, neteisybę ir nuolat ras priežasčių nepasitenkinimui. Nes žmogus dažnai kituose mato tai, ką nešiojasi savyje.
Godus žmogus nuolat kalbės apie kitų godumą. Apgavikas nepasitikės kitais, nes pats žino, kaip lengva meluoti. Žmogus, kurio viduje daug baimės, visur matys grėsmes. Kvailas žmogus net šventus dalykus pavers pašaipa ir kvailyste, nes jo sąmonė nesugeba aprėpti gilesnės prasmės. O žmogus su humoro jausmu net sunkiausiose situacijose suras šypseną, nes jo vidus nėra užrakintas kančioje.
Kai žmogaus vidus gražus, jis pradeda matyti kitų žmonių širdis. Jis pastebi gerumą, jautrumą, šviesą, net jei tas žmogus pats dar jos savyje nemato. Tokie žmonės į pasaulį ateina ne tam, kad teistų, o tam, kad primintų, jog šviesa vis dar egzistuoja. Jie įkvepia, gydo vien savo buvimu ir dažnai tampa ramybės vieta kitiems.
Teigiamai mąstantis žmogus nereiškia žmogaus, kuris apsimeta, kad nėra sunkumų. Tai žmogus, kuris net tamsoje geba ieškoti prasmės. Jis supranta, kad gyvenimas nėra sukurtas tam, kad mus laužytų. Gyvenimas yra mokykla. Kiekviena situacija tampa galimybe kažką suprasti apie save. Kiekvienas sutiktas žmogus tampa veidrodžiu. Kiekvienas konfliktas parodo vietą, kuri dar negyja mūsų viduje.
Todėl nelaimingas žmogus dažnai traukia prie savęs tokius pat nelaimingus žmones. Ne todėl, kad gyvenimas baudžia, bet todėl, kad panaši energija atpažįsta panašią energiją. Žmogus nuolat gyvena tame dažnyje, kurį skleidžia. Jei jo viduje daug skausmo, jis pradeda matyti skausmą visur aplink save. Jei jo viduje daug meilės ir ramybės – pasaulis jam ima atsiverti visiškai kitaip.
Laimingas žmogus nėra tas, kuris neturi problemų. Laimingas žmogus yra tas, kuris atrado ryšį su savo vidine šviesa. Jis suprato, kad tikroji ramybė nepriklauso nuo išorės. Todėl jis mato šviesą net ten, kur kiti mato tik tamsą. Tokie žmonės dalinasi šviesa natūraliai – per savo žodžius, žvilgsnį, buvimą, energiją. Jie neša pasauliui priminimą, kad sąmoningumas prasideda ne nuo bandymo pakeisti kitus, o nuo gebėjimo pažvelgti į save.
Nes visa, ką pastebime kituose, labai dažnai tampa raktu į mūsų pačių vidų. Ir kuo giliau žmogus pažįsta save, tuo daugiau meilės, supratimo ir šviesos jis pradeda matyti aplinkiniame pasaulyje. Gyvenimas tampa ne kova, o kelione. Ne bausme, o augimu. Ne atsitiktinumu, o sąmoningumo mokykla.