Viena iš giliausių ir reikšmingiausių temų – žmogaus ryšys su gamta. Gamtos energija, ypač medžiai, turi ne tik fizinę, bet ir dvasinę struktūrą, kuri tyliai kalba mūsų sieloms. Panerkime giliau į šią išminties erdvę…

GAMTA, MŪSŲ MOTINA, MŪSŲ ATMINTIS
Medžių struktūra, tai tarsi gyvoji šviesos biblioteka.
Medis nėra tik augalas. Jis, tai šviesos laidininkas tarp dangaus ir žemės. Jo šaknys siekia giliausius žemės sluoksnius ten, kur gyvena pirmapradė žemės atmintis. Kamienas, tai stabili ašis, panaši į žmogaus stuburą. Lapai ir šakos, tai sąmonės antenos, kurios priima Visatos energiją.
Mokslas jau įrodė, kad medžiai bendrauja tarpusavyje per požeminę grybų ir šaknų sistema.
Ezoteriniu požiūriu tai energetinė matrica, per kurią jie siunčia žinutes ir gydo vienas kitą. Jie taip pat reaguoja į mūsų emocijas kai prisiliečiame, jie „skaito“ mūsų lauką.

Kodėl žmogui būtina susijungti su Žeme?
Mūsų kūnas kilęs iš Žemės mes iš jos esame suformuoti. Kai nutolstame nuo gamtos, prarandame prigimtinį energetinį įsižeminimą. Dėl to kyla nerimas, išsibalansuoja hormonai, siela pasijunta atskirta. Įsižeminimas, tai ne tik fizinis vaikščiojimas basomis, tai grįžimas į čia ir dabar, į savo kūną, į motinos Žemės glėbį. Motina Žemė, tai ne planeta, tai Sąmonė. Ji gyva, ji kvėpuoja, ji kalba. Kai prisiliečiame prie jos su pagarba ir dėkingumu, ji mums siunčia gydančią vibraciją, kurios jokie vaistai nepakeis.

Mūsų šaknys lyg dvasinis įsižeminimas. Kiekvienas žmogus turi dvasines šaknis, jos siekia ne tik protėvius, bet ir sielos pradžią. Kai gyvename atitrūkę nuo šaknų, tampame pažeidžiami, pasimetę.
Grįžimas prie šaknų, tai dvasinis apsivalymas, prisiminimas, kas mes esame be vaidmenų, be visuomenės kaukių. Būdami su gamta ypač su medžiais, mes aktyvuojame šias šaknis. Jie lyg senieji mokytojai, perduodantys tylų dvasinį žinojimą. Jie nekalba žodžiais, bet kalba energija.

Trumpa praktika: susijungimas su medžiu.
Rask tylų miško kampelį, kur tave traukia medis.
Prieik, prisiliesk prie kamieno abiem rankomis arba apkabink. Pajausk jo šaknis, nusidriekusias po žeme įsivaizduok, kad ir tavo kojos leidžia šaknis gilyn.
Įkvėpk giliai, susijunk su medžio ritmu. Paklausk: „Ką tu nori man perduoti?“ Tylėk, stebėk, priimk. Tai gali būti mintis, vaizdas, emocija ar tiesiog pojūtis.

Mylėkime ir būkime mylimi

Kelionė iš proto į širdies erdvę

Nubudimas nėra staigus įvykis. Tai procesas, kuriame žmogus pamažu praregi – tarsi rūkas išsisklaido, ir pasaulis pasirodo toks, koks jis iš tikrųjų yra. Dvasinis ir psichologinis nubudimas žymi perėjimą iš automatinio gyvenimo į sąmoningą buvimą. Tai ne pabėgimas nuo realybės, o pilnas atsibudimas į ją.

Kas yra nubudimas?

Nubudimas – tai vidinis poslinkis, kai žmogus pradeda suvokti, kad jis nėra vien kūnas, mintys ar emocijos. Kad egzistuoja gilusis Aš – siela, sąmonė, šviesa. Psichologiniu lygmeniu tai reiškia, kad žmogus pradeda matyti savo įpročius, gynybinius mechanizmus, vaikystės programas, elgesio modelius.
Dvasiniu lygmeniu – kad jis ima jausti ryšį su aukštesniąja jėga, su Kūrėju, su visuma. Tai tarsi pabudimas iš sapno, kuriame ilgai gyvenome manydami, kad pasaulis apsiriboja tik materija ir įsitikinimais.

Kodėl nubudimas įvyksta

Dvasinis nubudimas dažnai prasideda krizės momentu. Liga, netektis, išsiskyrimas, egzistencinis nuovargis, tai sukrečiantys įvykiai, kurie priverčia žmogų sustoti ir pažvelgti į gyvenimą kitaip. Šie iššūkiai tampa vartais. Jie priverčia mus ieškoti prasmės, suvokti, kad gyvenimas turi gilesnį tikslą nei išgyvenimas ar sėkmė.

Nubudimo etapai

1. Sukrėtimas ir suabejojimas
   Senas gyvenimo modelis pradeda byrėti. Žmogus jaučia vidinį nepasitenkinimą, nors išoriškai viskas gali atrodyti gerai.
2. Paieška
   Prasideda domėjimasis filosofija, religija, dvasiniais mokymais, meditacijomis. Tai tarsi sielos alkis tiesai.
3. Atsivėrimas
   Atsiranda vidinės ramybės momentai, intuicija, suvokimas, kad viskas tarpusavyje susiję. Tai pirmasis tikro ryšio su šviesa pojūtis.
4. Skausmo ir šešėlio išgydymas
   Kad galėtų kilti, siela turi paleisti senus skausmus. Tai vadinama „sielos naktimi“. Iškyla traumos, vidiniai demonai, kuriuos reikia pripažinti ir perkeisti į šviesą.
5. Integracija
   Žmogus ima gyventi sąmoningai. Nebebėga nuo gyvenimo, bet suvokia jį kaip dvasinę mokyklą.

Psichologinis aspektas

Psichologiniu požiūriu nubudimas yra ego transformacija. Ego nebūtinai dingsta – jis tampa tarnu, o ne šeimininku. Žmogus išmoksta stebėti savo mintis, nebesitapatina su jomis, atpažįsta, kada kalba baimė, o kada – širdis. Emocijos nebėra priešas – jos tampa vedliu. Per jų suvokimą žmogus gyja ir grįžta į vidinį balansą.

Dvasinis aspektas

Dvasiniame lygmenyje nubudimas atveria ryšį su šaltiniu – su tuo, kas viską kuria. Žmogus pradeda jausti, kad meilė, sąmonė ir gyvybė yra viena.
Jis atranda, kad viskas, kas vyksta, yra ne prieš jį, o dėl jo augimo. Sąmoningas žmogus nebeieško laimės išorėje – jis ją kuria iš vidaus, nes žino, kad visa, kas būtina, jau glūdi jame.

Kasdienio gyvenimo transformacija

Nubudimas keičia viską:

• Santykius (atsiranda autentiškumas ir širdies ryšys).
• Darbą (norisi veiklos, kuri turi prasmę).
• Kūną (keičiasi mityba, įpročiai, noras rūpintis savimi).
• Požiūrį į laiką, pinigus, valdžią, tikėjimą.

Viskas tampa vedimu, o ne kontrole.

Nubudimo dovanos

• Vidinė ramybė net audroje.
• Intuicijos stiprėjimas.
• Gili empatija ir gebėjimas gydyti kitus per buvimą.
• Autentiškas ryšys su Kūrėju.
• Palaipsnis ego išsiliejimas į sąmonės visumą.

TAIGI…

Dvasinis–psichologinis nubudimas – tai meilės sugrįžimas į sąmonę. Tai kelias iš iliuzijos į tiesą, iš baimės į pasitikėjimą, iš proto į širdį. Tai procesas, kuriame žmogus tampa savo sielos šeimininku – nebe gyvenimo auka, o jo kūrėju. Kai nubundi, supranti: niekada nebuvai atskirtas nuo šviesos – tiesiog miegojai.
O dabar laikas pabusti.

Tai tekstas tiems, kurie pasiruošę nubusti.
Tiems, kuriems ateina laikas. Tiems, kurie jaučia, kad kažkas ne taip…Kadangi vis dažniau girdžiu klausimą “o kas iš to”? Norisi pakalbėti būtent apie tai, KAM REIKIA ŽINOTI TIESĄ? Ne tam, kad pakeistum pasaulį. Ne tam, kad įrodytum kitiems. Ne tam, kad laužytum sistemas ar įtikintum abejojančius.
Tiesa reikalinga vienam dalykui, kad būtum laisvas…
Laisvas, ne nuo valdžios.
Laisvas, ne nuo žmonių.
Ne nuo ritualų ar datų. O nuo melo, kuris tau pasakė, kas tu esi, kaip turi gyventi ir kuo turi tikėti.
Kai nežinai tiesos, gyveni pagal svetimą scenarijų.
Kai ją sužinai pradedi gyventi pagal savo sielą, pagal savo vidini kompasą… ir tai viską keičia…
KAS YRA ŽINOJIMAS?
Žinojimas nėra faktai. Nėra knygos, religijos, autoritetai ar kalendoriai.
Žinojimas yra vidinė matymo būsena. Tai, kas suvirpina tavo vidų, kai išgirsti kažką, kas jau egzistavo tavyje. Tai, kas pažadina atmintį, kuri buvo uždengta. Tai, kas suderina tave su tuo, iš kur tu kilęs ir į ką esi kviečiamas. Žinojimas yra tada, kai nereikia įrodymų, nes siela sako:
„Taip, aš tai prisimenu.“
IR VISKO DĖL TO KAM TAS ŽINOJIMAS YRA REIKALINGAS? Todėl, kad nežinantis žmogus lengvai valdomas. Todėl, kad nežinantis žmogus paklusnus. Todėl, kad nežinantis žmogus bijo. Todėl, kad nežinantis žmogus tiki, kad sistema jį maitina ir saugo.
Bet žinojimas grąžina tau: tavo valią, tavo kryptį,
tavo galią, tavo sielos balsą, tavo laisvę rinktis ne pagal taisykles, o pagal tiesą. Žinojimas įjungia žmogų. Ne kaip robotą, o kaip sąmoningą būtybę.
O SISTEMA BIJO TŲ KURIE KLAUSIA, KURIE MĄSTO… KAIP VEIKIA SISTEMA?
Sistema nori tik vieno: kad tu niekada neužduotum klausimų. Kad galvotum, jog: tau sakoma tiesa, tau duodamas pasirinkimas, tu gyveni laisvėje, tu dalyvauji kūrime, tu pats renkiesi savo gyvenimą. Bet realybė tokia: Sistema nekuria laisvų žmonių. Sistema kuria paklusnius žmones…. Nes paklusnus žmogus: nesigilina, nekvestionuoja,
neseka intuicijos, neina prieš daugumą,
tiki autoritetais, gyvena pavargęs, išsekęs, atjungtas nuo savasties…. Toks žmogus yra saugiausias sistemos vienetas.
O TIESA… Tiesa išlaisvina ne tavo aplinkybes, o tavo sąmonę. Ji išjungia baimės programą,
sugriauna klaidingus autoritetus, nudegina melo sluoksnius, pažadina intuiciją, grąžina atmintį,
atveria sielos kryptį, pastato žmogų ant savos žemės, ne svetimų pamatų… Tiesa yra laisvė.
Ne emocinė, ne filosofinė, ne politinė tai sielos autonomija. Tu tampi žmogumi, kuris pats mato, pats jaučia, pats suvokia. Ir niekas negali tavęs iš naujo užprogramuoti.
LAIKAS NUBUSTI — TIEMS, KURIE TAM PASIRUOŠĘ  Tai nėra kvietimas visiems.
Tai nėra žinutė masėms.
Tai nėra evangelija.
Tai šauksmas tiems, kurie: jaučia vidinį nerimą, kad gyvena ne savo ritmu;
girdi balsą, kviečiantį grįžti prie savasties;
suvokia, kad sistema meluoja subtiliai ir tyliai;
pastebi, kad pasaulis nepriklauso žmogui, o žmogus priklauso pasauliui;
trokšta laisvės, kuri gimsta tik per tiesą. Žinojimas yra vartai. Pro juos pereina tik tie, kuriems atėjo laikas. Ir jei tu skaitai šiuos žodžius, vadinasi, tavo siela jau beldžiasi į tiesos duris.
KAS PASIKEIS, KAI ŽINOSI?
Galbūt niekas išoriškai.
Galbūt pasaulis ir toliau švęs dirbtines šventes, laikysis netikrų datų ir seniai pamirš savo šaknis. Bet pasikeisi tu. Ir kai keičiasi žmogus, keičiasi jo gyvenimiškas laukas, jo ryšys su pasauliu, jo sielos kryptis. Tiesa neišlaisvina žmonijos. Tiesa išlaisvina žmogų.
O vieno laisvo žmogaus užtenka, kad pradėtų keistis visa epocha

Kiekviena diena, kurią nubundame, yra dovana. Ne todėl, kad ji būtų tobula ar be iššūkių, o todėl, kad ji – dar vienas žingsnis šioje didžiojoje kelionėje, vadinamoje Gyvenimu. Mes dažnai ieškome ypatingų datų, stebuklingų akimirkų, laukiame „tinkamo laiko“. Bet tiesa tokia – kiekviena diena yra ypatinga. Ji pati savaime yra stebuklas.

Gyvenimas – tai mokykla be sienų ir be baigiamojo egzamino. Čia kiekviena situacija yra pamoka. Kartais ji ateina švelniai, kaip pavasario vėjas, nešantis naują supratimą. Kartais ji būna audringa, verčianti mus išsiplėšti iš senų įpročių ir pažvelgti į save kitaip. Ir kiekvienas žmogus, kurį sutinkame – mokytojas.

Vienas moko kantrybės, kitas – drąsos, trečias – atjautos ar savivertės. Net tie, su kuriais patiriame sunkiausias akimirkas, atneša vertingiausias pamokas. Kartais jie parodo, ką turime gydyti savyje, kartais – kaip toli jau nuėjome. Nesvarbu, kas tu esi ar kuo save laikai – mes visi esame gyvenimo mokiniai. Mokinių kelias nėra apie konkurenciją ar palyginimus. Tai kelias į vidų – į savo sielos šviesą. Kai priimame kiekvieną dieną kaip mokymosi galimybę, gyvenimas tampa ne našta, o nuostabi kelionė. Net sunkiausiuose momentuose galime rasti šviesos siūlą, kuris veda mus pirmyn.

Tad šiandien, ir kiekvieną dieną, galime savęs paklausti: „Ką ši patirtis nori man parodyti? Ką aš galiu iš jos išmokti, kad tapčiau šviesesnis, geresnis, laisvesnis?“

Ir kai atsakome į šiuos klausimus širdimi, pradedame matyti, kad gyvenimas iš tiesų visada buvo mūsų pusėje – vedantis, saugantis ir mylintis. Leiskime sau būti mokiniais, kurie su dėkingumu priima kiekvieną pamoką. Leiskime sau būti mokytojais, kurie šviesa dalijasi su kitais.

Leiskime sau būti – tiesiog būti – čia ir dabar. Nes čia, šioje akimirkoje, yra visa Gyvenimo mokykla. Ir ji kviečia mus mokytis meilės. 

Mes dažnai galvojame, kad pasaulį matome tokį, koks jis yra. Tačiau tiesa yra kur kas gilesnė – pasaulį mes matome tokius, kokie esame patys savo viduje. Žmogaus vidinė būsena tampa tarsi filtru, per kurį jis žvelgia į gyvenimą, į kitus žmones, į situacijas ir net į pačią realybę. Todėl du žmonės gali stovėti toje pačioje vietoje, matyti tą pačią situaciją, bet jausti ir suvokti ją visiškai skirtingai.

Džiaugsmingas žmogus matys džiaugsmą net mažuose dalykuose. Jam gyvenimas taps pilnas stebuklų, šviesos, dėkingumo ir grožio. Net sunkumai jam taps pamokomis, o ne bausmėmis. Tuo tarpu žmogus, kurio vidus pilnas pykčio, nusivylimo ar kartėlio, visur pastebės tik tai, kas bloga. Jis matys kitų netobulumus, pyktį, neteisybę ir nuolat ras priežasčių nepasitenkinimui. Nes žmogus dažnai kituose mato tai, ką nešiojasi savyje.

Godus žmogus nuolat kalbės apie kitų godumą. Apgavikas nepasitikės kitais, nes pats žino, kaip lengva meluoti. Žmogus, kurio viduje daug baimės, visur matys grėsmes. Kvailas žmogus net šventus dalykus pavers pašaipa ir kvailyste, nes jo sąmonė nesugeba aprėpti gilesnės prasmės. O žmogus su humoro jausmu net sunkiausiose situacijose suras šypseną, nes jo vidus nėra užrakintas kančioje.

Kai žmogaus vidus gražus, jis pradeda matyti kitų žmonių širdis. Jis pastebi gerumą, jautrumą, šviesą, net jei tas žmogus pats dar jos savyje nemato. Tokie žmonės į pasaulį ateina ne tam, kad teistų, o tam, kad primintų, jog šviesa vis dar egzistuoja. Jie įkvepia, gydo vien savo buvimu ir dažnai tampa ramybės vieta kitiems.

Teigiamai mąstantis žmogus nereiškia žmogaus, kuris apsimeta, kad nėra sunkumų. Tai žmogus, kuris net tamsoje geba ieškoti prasmės. Jis supranta, kad gyvenimas nėra sukurtas tam, kad mus laužytų. Gyvenimas yra mokykla. Kiekviena situacija tampa galimybe kažką suprasti apie save. Kiekvienas sutiktas žmogus tampa veidrodžiu. Kiekvienas konfliktas parodo vietą, kuri dar negyja mūsų viduje.

Todėl nelaimingas žmogus dažnai traukia prie savęs tokius pat nelaimingus žmones. Ne todėl, kad gyvenimas baudžia, bet todėl, kad panaši energija atpažįsta panašią energiją. Žmogus nuolat gyvena tame dažnyje, kurį skleidžia. Jei jo viduje daug skausmo, jis pradeda matyti skausmą visur aplink save. Jei jo viduje daug meilės ir ramybės – pasaulis jam ima atsiverti visiškai kitaip.

Laimingas žmogus nėra tas, kuris neturi problemų. Laimingas žmogus yra tas, kuris atrado ryšį su savo vidine šviesa. Jis suprato, kad tikroji ramybė nepriklauso nuo išorės. Todėl jis mato šviesą net ten, kur kiti mato tik tamsą. Tokie žmonės dalinasi šviesa natūraliai – per savo žodžius, žvilgsnį, buvimą, energiją. Jie neša pasauliui priminimą, kad sąmoningumas prasideda ne nuo bandymo pakeisti kitus, o nuo gebėjimo pažvelgti į save.

Nes visa, ką pastebime kituose, labai dažnai tampa raktu į mūsų pačių vidų. Ir kuo giliau žmogus pažįsta save, tuo daugiau meilės, supratimo ir šviesos jis pradeda matyti aplinkiniame pasaulyje. Gyvenimas tampa ne kova, o kelione. Ne bausme, o augimu. Ne atsitiktinumu, o sąmoningumo mokykla.