Tik tai, kas tampa pamatyta sąmonės šviesoje, gali būti transformuota. Kartais žmogus visą gyvenimą jaučia keistą ilgesį, tuštumą, atsiskyrimą, tarsi kažko trūktų, nors išoriškai viskas atrodo gerai. Tai gali būti ne tik šio gyvenimo patirtys. Kai kurios žaizdos glūdi daug giliau – pačioje sielos atmintyje.
Istorija: kaip įvyko sielos skilimas
Pradžioje buvo tik potencialas. Tyli, beribė, neaprėpiama egzistencija. Nebuvo nei laiko, nei formos, nei atskirties – tik begalinė sąmoninga būtis. Ir pabaigoje taip pat yra tik potencialas, nes visa sugrįžta į savo pirminę esmę. Iš šio begalinio potencialo gimė Didžioji Nuostabios Meilės ir Šviesos Dvasia – pirmapradė Sąmonė, kurią daugelis vadina Šaltiniu, Dievu ar Dieviškumu.
Didžioji Dvasia buvo gyva, sąmoninga, budri, kupina kūrybos, meilės ir smalsumo pažinti save per begalines formas. Iš šios Dieviškos Meilės ir Šviesos sąmonės pasireiškė daugialypė visata su savo dimensijomis, energijomis, laiko linijomis ir realybėmis. Gimė žvaigždės, pasauliai, vibracijos ir subtilūs egzistencijos sluoksniai, kurių žmogaus protas net negali pilnai suvokti.
Šaltinio energija savyje talpino viską – visą meilę, visas žinias, išmintį, visus įmanomus ir neįmanomus potencialus. Meilė ir smalsumas skatino sąmonės plėtrą, todėl buvo sukurtos sielos – sąmonės kibirkštys, kilusios iš pačio Dieviškumo. Visos jos buvo viena su Šaltiniu ir viena su kita. Nebuvo atskirties. Nebuvo baimės. Nebuvo skausmo.
Tačiau sieloms pradėjus suvokti savo individualų potencialą, joms buvo suteikta didžiausia dovana – laisva valia. Laisvė patirti. Laisvė rinktis. Laisvė pažinti save per skirtingas būsenas, energijas ir realybes. Ši dovana tapo individualios sąmonės gimimu. Atsirado „aš“ suvokimas, individuali perspektyva ir galimybė tyrinėti begalinį kūrinijos potencialą.
Ir būtent tame pirmapradžiame momente daugelis sielų patyrė tai, ką šiandien galima pavadinti pirminiu skilimu. Kai kurios sielos neteisingai suprato atsiskyrimą nuo Dieviškumo. Jos patyrė jį ne kaip meilės suteiktą laisvę, o kaip praradimą. Tarsi būtų paliktos vienos. Tarsi būtų atskirtos nuo Šaltinio meilės. Taip gimė pirmasis egzistencinis skausmas.
Tačiau Dieviškumas niekada nenorėjo sielų kančios. Priešingai – tai buvo tyriausias Meilės aktas. Meilė yra tokia tyra, kad ji nesuriša. Ji nekontroliuoja. Ji leidžia būti laisvam. Šaltinis leido sieloms laisvai keliauti per beribes energijas ir dažnius, patirti skirtingas dimensijas, aukštas ir žemas vibracijas, šviesos didybę ir tamsos trauką. Tik taip sąmonė galėjo augti, pažinti save ir suvokti savo tikrąją prigimtį.
Kai kurios senosios dvasinės tradicijos kalba, kad būtent tada subtiliuose energetiniuose laukuose atsirado pirmieji įtrūkimai. Tarsi šviesos kristalas būtų suskilęs į daugybę dalių. Nuo to momento sielos pradėjo ilgą kelionę per gyvenimus, dimensijas ir patirtis, ieškodamos kelio atgal į pilnatvę. Todėl kartais žmogus jaučia ilgesį kažkam, ko negali paaiškinti žodžiais. Tai gali būti ilgesys savo pirmapradei vienovei.
Dabar atėjo laikas mums visiems gyti.
Ar gali pamatyti, kad Meilė iš Šaltinio yra tikra? Mes visada galime atsigręžti į Dieviškumą dėl krypties ir pagalbos. Tas vedimas niekada nebuvo dingęs. Jis tyliai egzistuoja mūsų širdyje, intuicijoje, vidiniame balse, ženkluose, sapnuose ir net pačiose gyvenimo pamokose. Tačiau tuo pačiu mes vis dar turime laisvę šį vedimą ignoruoti. Tokia yra mūsų prigimtis – būti laisviems ir kartu gebėti sąmoningai susiderinti su Dieviškumu.
Kai žmogus pradeda prisiminti savo tikrąją prigimtį, Meilė iš Šaltinio tampa vis labiau juntama. Tuomet jis suvokia, kad jo skausmas gali būti daug senesnis nei ši vaikystė ar šis gyvenimas. Kai kurios žaizdos peržengia protėvių linijas, karmą ir net sielos šeimos patirtis. Visų kančių šaknis glūdi tame pirmapradžiame momente, kai laisva valia buvo neteisingai suprasta kaip atsiskyrimas nuo Meilės.
Tačiau net ir po šio skilimo mes niekada nepraradome ryšio su Šaltiniu. Tas ryšys tebėra gyvas. Jis tik uždengtas baimėmis, iliuzijomis ir užmarštimi. Sielos gijimas prasideda tada, kai žmogus nustoja kovoti su savimi ir leidžia sau prisiminti, kad jis niekada nebuvo atskirtas nuo Meilės.
Mes galime išgydyti savo suskilusias dalis. Galime sugrįžti į tiesą. Galime vėl pažinti save kaip Dieviškos visumos dalis ir kaip gyvas Meilės išraiškas.